Kada pradėsime mokytis iš meilės žinioms, o ne diplomams

Teko prieš keletą metų dalyvauti vienoje paskaitoje, kurioje dalyvavo 400 dalyvių. Viena mama skundėsi, kad jos paauglys sūnus, nors ir labai ypatingas talentas ledo ritulyje, prastai mokosi. Tada tas lektorius visų dalyvių paprašė pakelt rankas tuos, kuriems per gyvenimą po mokyklos baigimo teko parodyti jos baigimo atestatą. Spėkit, kiek žmonių pakėlė rankas? Lygiai du.

Tada pagalvojau, kad aš irgi per penkiolika metų niekam nerodžiau. Ne, aš ne apie tai, kad nereikia mokytis. Čia apie tai, kada pagaliau pradėsime mokytis kitaip. Mokytis iš meilės žinioms, darbui ir žmonėms. Bet ne iš meilės atestatams ar diplomams, kurie tampa savitiksliais.

Kad mylim diplomus labiau nei žinias ir žmones, rodo kasmet tos pačios populiariausios studijos. Kasmet studentai nori būti tik gydytojais, vadybininkais ir teisininkais. Ar tikrai abiturientų širdys tikrai to nori?

Daugybė dirbančių ne pagal specialybę ar metančių bei keičiančių studijas rodo, kad studentai nori visai ne to. Oi ne to... Iš tikrųjų, to nori jų tėvai, aplinka, visuomenė, sakanti “baigsi teisę, būsi kietas, užkalsi daug”. Nesvarbu, kad teisininkų “prikepta” tiek, kad (kažkieno skaičiavimais) reiktų juos ruošiančias įstaigas uždaryti bent dešimčiai metų.

Žinau, ką sakau. Man pačiai taip buvo. Pradžioje studijavau vadybą ne savo noru. Aišku - mečiau. Tada buvo VU pasirinkimas tarp teisės ir bibliotekininkystės. Na kur vargšė bibliotekininkystė atsilaikys prieš poną teisės magistrą… Ir vėl ne savo noru. Pabaigiau, bet nedirbau. O juokingiausia, kad tai ką darau dabar yra gerokai arčiau bibliotekininkystės.

Man dar pasisekė - priartėjus keturiasdešimtmečiui jaučiuosi atradus savo veiklą. O kiek tokių, kurie neradę savęs kankinasi ne savo vietoje. Ir motyvacijos bandyti rasti save jau nebėra. O jei kokia būsto paskola prikabinta… Kai papuoli į tokią “sulčiaspaudę” - tikra prabanga ieškoti savęs, bandyti kažką naujo, juk ir pati nežinomybė žiauriai gąsdina. Po to kraipome galvas iš kur tiek depresijų, alkoholizmo. Ir tokia situacija - tai ne vieno žmogaus problema, o visos mūsų šalies problema. Tomas savo seminare apie pašaukimą mini, kad tokia situacija duoda didelį nuostolį visai valstybei, švaistomi pinigai, dėl to “nepagaminame” einšteinų.

Ar gali visuomenėje atsirasti einšteinai, kurioje dauguma kala žinias, mokosi dėl atestatų ir per prievartą? O juk dar Platonas yra parašęs “Prievarta įkaltos žinios yra netvirtos”.

Ir Einšteinai, panašu, negreit atsiras. Ne tik dėl prievartos. 1929 m. populiariausios mokslinės formulės savininko interviu paklausė kaip idėjos ateina jam į galvą.

Einšteino atsakymas buvo toks:

"Aš esu pakankamai meniškas, kad sugebėčiau laisvai piešti savo vaizduotėje. Vaizduotė yra svarbiau nei žinios. Žinios yra ribotos, o vaizduotė apima visą pasaulį."

Kiek vaizduotės lavinimui yra vietos dabartiniame valstybiniame švietime, užsikrėtusio pvz.: įvairiausių testų virusu?

Testai yra vaizduotės žudikai. Įsitikinau dar kartą visai neseniai, kai pamačiau sūnaus darželio metų pabaigos pažangos vertinimą, kurio dalis klausimų buvo testo formatu. Atkreipiau dėmesį į vieną sūnaus atsakymą. Jis ir prajuokino, ir kartu parodė kaip testais gali būti “rėminami” vaikai.

Buvo pateikti 4 paveikslėliai (lapė, avis, ežys ir briedis) ir reikėjo apibraukti, kuris gyvūnas čia netinka. Sūnus apibraukė "neteisingai" - briedį. Auklėtoja - supratinga, šalia parašė jo paaiškinimą kodėl jis taip pasirinko. Briedis, anot jo, vienintelis netelpa į mūsų mašiną. Tai ar jis neteisus?:) Teisus, bet pagal testo sudarytojus - jis neteisus. Neseniai sprendžiau ir dvyliktokų anglų užduotis - analogiškai, teste buvo slidžių klausimų, kur gali kvestionuoti “teisingą” atsakymą. Bet ar švietimo standartų diegėjams reikalingos asmenybės, gebančios mąstyti “out of the box”? Nemanau.

Ir štai turime dėžutėje daug nežinančių ko nori viščiukų, su “užtildyta” fantazija ir negirdimu širdies šauksmu.

O tada jau belieka stebėti, kaip pasiseks specialybių loterijoje...

Bet žinote, daug labiau apsimoka klausyti savo širdies. Vienas iš būdų ją išgirsti - lavinti savo vaizduotę. Tą daryti niekada nevėlu. Nevėlu gaudyti naujas patirtis, nevėlu klausyti įkvepiančių, mylinčių savo veiklą žmonių, nevėlu įkvėpimo semtis iš gamtos ir vėl atrasti vaiką savyje, kuris tebeturi tą brangų nuostabos jį supančiu pasauliu pojūtį.

Apie daugiau būdų atrasti savo misiją ir pašaukimą galite sužinoti ir Tomo seminaro “Kaip atrasti savo pašaukimą: 7 kryžminės ugnys” video įraše https://bit.ly/39RrLce.

Seminaras, kuris įkvėpė ieškoti ir rasti savo vietą po saule.