Kodėl altruizmas turi nugalėti egoizmą?

Kodėl dešinė turi “paimti viršų”, būti “aukščiau” nei kairė?Ar dar kitaip sakant, kodėl altruizmas turi nugalėti egoizmą?

Todėl, kad tokia amžina gyvenimo arba gyvybinių jėgų logika, žmogaus giluminė sandara ir gamtos konstrukcija. Tokia duotybė. Taip yra. Todėl, kad taip sukūrė Motina Gamta - gyvenimo pradžioje dominuoja kairė, o pabaigoje dominuoja dešinė.

Amžinas klausimas turi amžiną atsakymą.

Tai ne tik teorinis, bet ir praktinis klausimas; ne tik filosofinis, bet ir fiziologinis; ir idėjinis, ir materinis.

Mūsų viduje, asmeniniuose mikrokosmuose, personaliniuose pasauliuose, mūsų galvose (o nervų sistema yra pats sudėtingiausias objektas visatoje) ir širdyse konkuruoja, kovoja, kaunasi, sąveikauja dvi stiprios vidinės jėgos.

Ši sąveika yra gyvybės ir gyvenimo variklis. Tai dinama (psn. elektros generatorius), sukanti žvaigždes ir planetas, saules ir mėnulius išorėje ir viduje. Be šių dviejų jėgų sąveikos, gyvenimas būtų tuščias, bespalvis, beprasmis, apskritai neįmanomas. Viena jėga be kitos negali egzistuoti. Jos kuria įtampą, kurią vadiname elektra, o žmoguje tai yra gyvybinė jėga. Jei įtampos per mažai - nuobodu, depresija, apatija. Jei įtampos per daug - stresai, infarktai, insultai. Jei gerai įsižiūrėti - atitinkamai tas pats politikoje, visuomenės gyvenime. Kairė ir dešinė jėga veikia visur gyvenime, visuose lygiuose ir žmogiškuose masteliuose.

Pradžioje dominuoja kairė pusė, kol pasiekiamas įtampos pikas, branda. Kairė yra materializmas, kūnas; dešinė yra idealizmas, dvasia. Materija sukurta ne savitiksliai, o tam, kad ji būtų valdoma. Idealizmas skirtas ne naivioms abstrakcijoms, bet tam, kad gyvenimą vestų iki tobulumo, perfekcijos, kad visi taškai būtų ant “i”.

Forma neturi prasmės be turinio, o turinys - be formos. Jei stiklinėse lentynose puikuojasi gražūs porcelianiniai indai, tačiau pas šeimininkus nesirenka svečiai, nevyksta prasmingi pokalbiai ir nesimezga draugystės visam gyvenimui - kokia šio porceliano galutinė prasmė? Ir atvirkščiai - jeigu radai ežerą gėlo vandens, bet neturi pakankamai talpaus ir stipraus indo - negali vandens pargabenti šeimai. Jei turi indą, bet neturi vandens - jis tik užima vietą.

Indas turi atitikti turinį ir turinys turi atitikti indą. Aktyvias chemines medžiagas reikia laikyti specialiuose sandariuose, saugiuose induose - ne tokiuose, iš kurių kasdien geriame arbatą.

Giliai pamąsčius aiškėja, kad kairė ir dešinė jėgos neįmanomos ir beprasmės viena be kitos kaip forma ir turinys.

Tačiau kur čia vinis?

Kairiosios jėgos nereikalauja pastangų ir veikia pasyvios gyvenimo tėkmės, sukaupto resurso dėka. Tai pasyvios jėgos, komfortas, atsipalaidavimas, poilsis. Jos skaldo, ardo, veikia eksploziniu būdu. Vartoja tai, kas buvo sukurta anksčiau.

Dešinės jėgos ir yra valia kaip tokia. Jos veda tiesiogine prasme, nes yra aktyvios ir aktyvumas kaip toks. Tai kuriančios, inicijuojančios, apjungiančios, implozinės jėgos. Jos kuria nuo nulio, iš nieko, inovuoja, išranda.

Tūlas gali pagalvoti, kad prasmę, sotų malonumą ir laimę pasieks paprastu, natūraliu, nesudėtingu būdu, be pastangų. Tiesiog vartodamas tai, kas jau buvo sukurta - kaip mažas vaikas. Taip veikia kairioji jėga žmoguje. Ji labai stipri, ir jeigu nėra atsveriama ir valdoma - atveda į kraštutinumą.

Tačiau gyvenimas yra sudėtingesnis, nei gali pasirodyti. Kairė jėga buvo tik pradžia. Indas užpildomas ir prasmė pasiekiama tik valios pastangų, ieškojimo, mąstymo, idėjų, kūrimo, aktyvumo, t.y. vadinamų dešiniųjų jėgų dėka.

Dažnai tenka sutikti jaunų žmonių, kurie giliai įsitikinę, kad “plaukdami pasroviui” gyvenimu pagaus auksinę žuvelę ir pasieks pilnutinę laimę. Jie įsivaizduoja, kad gyvenimas yra “paprastas” ir nereikia nieko ypatingo daryti gyvenimo eigoje. Tačiau lygiagrečiai jie susiduria su rimtais gyvenimo kompleksiškumo iššūkiais ir prieina prie mentalinio nepajėgumo akligatvio. Iš vienos pusės jie nori, kad gyvenimas būtų paprastas, o stebint iš šono akivaizdu, kad jie nesusitvarko su gyvenimo sudėtingumu. Ilgai besitęsdama tokia įtampa nesprendžiama, o užleisti rūpesčiai atveda prie perdegimo, palūžimo ir net suicido.

Iš tikrųjų, gyvenimas, visata, realybė yra mūsų suvokimą viršijančio, neįtikėtino sudėtingumo. Ir tuo pačiu ji yra neįtikėtinai harmoninga. Jeigu gamtoje jėgos būtų netvarkingos - realybė “sugriūtų”.

Ar kairiosios jėgos veikia savaime?

Taip.

Ar dešinės jėgos veikia savaime?

Ne. Jos reikalauja pastangų. Tai ir yra pačios pastangos ir niekas jų nenori daryti, kol gyvenimas neparodo būtinybės, kol neprieinama prie visiškos tuštumos ir beprasmybės, kol žmogus daug kartų “neatsitrenkia” į gyvenimo sudėtingumą, nepatiria daugybės depresijų ir kt. dvasinių akligatvių.

Tuomet supranta, kad reikia kažką daryti iš esmės naujai, iš esmės kitaip. Kardinaliai keisti mąstymą, požiūrį. Tai dar vadinama “metanoja”.

Tada bunda dešinė jėga žmoguje ir visas gyvenimas su visais jo rūpesčiais, iššūkiais, sunkumais, absurdais, nelogiškumais, teologine blogio problema, anomalijomis, aberacijomis staiga įgyja didžiulę, neįtikėtiną prasmę.

Ir čia kyla naujo kraštutinumo problema.

Šių dviejų jėgų prigimtis tokia, kad abi jos plėšia žmogų pusiau, kiekviena į savo pusę, kiekviena nori pilnai dominuoti žmoguje ir sunaikinti kitą pusę. Tai labai stiprios jėgos, tai pati gamta, todėl “nulėkti” į kairį arba dešinį kraštutinumą labai lengva ir dažnai taip atsitinka. Besimokant važiuoti dviračiu nugriūti labai lengva, o išlaikyti pusiausvyrą sunku.

Nori toli nuvažiuoti - būk labai dėmesingas. Nekrypk per daug nei į kairę, nei į dešinę ir juo labiau - nepatek į kraštutinumą, nes atsidursi duobėje ir iš jos bus nelengva pakilti.

Tik dėmesingumas, sąmoningumas valdo šias dvi jėgas ir sustato jas į teisingą proporciją.

Teisinga proporcija yra didžiausia gudrybė, išmintis ir įdomumas šių jėgų suvaldyme.

Šių jėgų subalansavimas, suvedimas yra ko gero didžiausia gyvenimo paslaptis. Bent jau taip teigia mitologiniai šaltiniai nuo seniausių laikų pradedant nuo Hermio ir Merkurijaus, o greičiausiai nuo dar seniau.

Subalansavimas įvyksta po vidinės kovos

Po pradžioje gyvenimo dominuojančios kairės pradeda veikti dešinė ir prasideda arši ir šiurkšti šių jėgų kova žmoguje. Ji reiškiasi energijos duobėmis ir pikais, depresijomis ir euforijomis, beprasmybėmis ir stresais, didžiule nuotaikų kaita ir turbulencijomis. Tam etape joks žmogus nesupranta kas čia su juo darosi. Jei laiku neateina paaiškinimas, pagalba, žinantis žmogus - tokie bangavimai gali atvesti iki rimto bipolinio sutrikimo, nes kairė ir dešinė - poliarizuojančios jėgos.

Tačiau ši vidinė audra ir turi įvykti, nes jos dėka gaminama gyvenimo prasmė.

Trečiosios jėgos dėka kairę ir dešinę jėgas galima ir įmanoma taip suvesti ir subalansuoti, kad jos būtų valdomos tvirtai ir stabiliai. Toks precizinis vidinių jėgų suvaldymas ne tik būtinas, bet ir įmanomas.

Po ilgos ir sunkios kovos žmogus pagaliau atranda ir išlavina valios jėgą ir nors pradžioje ji reiškiasi gana šiurkščiai ir grubiai, tačiau ilgainiui žmogus atranda, kad galinga valia gali valdyti kūną švelniu būdu.

Gyvenimas sukurtas taip nuostabiai, kad švelnios nematomos jėgos valdo grubias matomas jėgas.

Nematomos mintys kreipia didelį kūną. Mažas kompasas, mažas vairas kreipia didžiulio laivo judėjimo kryptį.

Po to, kai dešinė jėga pilnai pažadinta, išbandyta, įgalinta, išlavinta - ji turi/gali švelniai paimti viršų su labai nedideliu, beveik nepastebimu skirtumu. Kaip kontrolinis akcijų paketas - skaičių simboliais kalbant, dešinė turi dominuoti 51% virš 49% kairės. Tik tokia proporcija pavirsta į naują stabilią būseną, kurios pagalba galima labai toli nukeliauti. Stabiliai balansuojant ant dviračio galima labai toli nuvažiuoti.

Būtent šioje būsenoje yra didžiausia gyvenimo prasmė ir jos pasiekimas yra gyvenimo tikslas.

Taip, gyvenimas sudėtingas, visa gamta sudaryta iš labai daug jėgų, tačiau jei labai gerai įsižiūri - atrandi, kad visos gamtos jėgos sujungtos tvarkingu būdu. Kitaip ir būti negali.

Taigi yra kairysis kraštutinumas, yra dešinysis kraštutinumas ir yra trečioji būsena.

Sakote pasiekti tą trečiąją būseną yra “aukštasis pilotažas”?

Taigi mes visi užsiimame pilotažu vienoje ar kitoje srityje.

Štai dabar už lango skraido kregždės. Jos daro viražus aukštojo pilotažo būdu ir dar geriau - jos skraido tobulai. Ko gero joks lėktuvo pilotas nepadarytų taip tobulai kaip kregždė. Bet kregždės sukurtos oro stichijai ir nuolat skraidydamos nuo mažens pradeda skraidyti tobulai.

Žmogų gamta sukūrė dar gudresniu būdu, nei kregždes. Žmogus daug sudėtingesnis nei kiti gyvūnai. Nuolat ir ilgai darydamas bet kokį darbą žmogus toje srityje tampa neįtikėtinai meistrišku ir tobulu. Vienas gamina nepaprastai skanų maistą, kitas gamina gražius baldus, trečias šoka kerinčius šokius, ketvirtas piešia nuostabius piešinius, penktas skaičiuoja raketų trajektorijas skrydžiams iki tolimų planetų. Darydamas nuolat ir metodiškai, remdamasis amžių patirtimi, naudodamas receptus žmogus savo veikloje pasiekia tobulumą.

Supratęs kairės ir dešinės jėgų veikimo esmę ir darydamas nuolatines pastangas žmogus per laiką pasiekia savikontrolę. Tai ne tik įmanoma, bet visas gyvenimas, visas žmogus būtent tam sukurtas. Gamta labai išmintinga ir viską taip sudėliojusi, kad nėra nieko šiaip sau, viskas turi prasmę ir, jei mumyse įdėtos šios dvi jėgos - reiškia jas ne tik būtina valdyti, bet ir įmanoma suvaldyti pilnai, tobulai. Tiesiog reikia atkakliai to siekti ir jos paklūsta, nežiūrint, kad jas tikrai nelengva suvaldyti.

Kairė ir dešinė jėgos turi savo amžiną tvarką. Kairė skirta tam, kad būtų valdoma. Dešinė skirta tam, kad valdytų. Pradžioje stipri kairė. Gale stipri dešinė. Štai kodėl kūdikiai miega labai ilgai, o suaugę žmonės sunkiai užmiega antroje gyvenimo pusėje. Dėl tos pačios priežasties.

Mes žmonės sukurti tam, kad bent kartą per gyvenimą taptume herojais kokioje nors srityje.

Bet tapkime hermiais ir merkurijais - herojais ne tik išoriniame gyvenime, bet ir savo viduje!

Tai ir yra pilna savirealizacija bei gyvenimo sudėtingumo sprendimas.

Tomas Girdzijauskas

Žinios, kurios padeda įveikti santykių ir gyvenimo prasmės iššūkius