Klausimas: Kodėl kai kurie dažnai nenori suprasti kito žmogaus geros intencijos pasidalinti žiniomis, kad ir iš skaitytų knygų, ir priima tai kaip teisuoliškuma ar netgi pasipūtimą, užuot įsiklausę ir pabandę ką nors išgirsti (pagal budistus mes esame visi vienas kitam mokytojai, net ir blogas žmogus ko nors išmoko)?

Tomas Girdzijauskas:

Kalbantysis turi kalbėti su meile, o klausantysis klausyti su tikėjimu.
Jei nėra šių abiejų sąlygų – pokalbis neįmanomas.
Tai labai sena išmintis.

Kalbančiojo pusė: pirmiausia reikia turėti TIKRAS geras intencijas, jos turi būti įrodytos ir sau ir kitiems. Geras intencijas norint TEISINGU BŪDU pranešti yra nelengva. Reikia, kad tos intencijos būtų ne užuomazginėje stadijoje, o subrendusios, virtusios išgrynintais žodžiais ir aiškiais veiksmais-rezultatais, subrendusiais pavyzdžiais, tikru atsidavimu kitiems.

Klausytojo pusė: Klausantį priversti tikėti neimanoma, tai jo paties asmeninė branda. Klausymo procesas yra daug kartų sunkesnis negu kalbėjimo, todėl absoliuti žmonių dauguma nemoka klausyti, turi to rimtai mokytis ir bet kuriuo atveju tam reikia pastangų.

Čia dar veikia taisyklė, kad gydytojas negydo tų kas jį pažįsta, todėl yra tam tikrų situacijų, kuriose neįmanoma daryti poveiki žmogui net su geriausia intencija. Pvz. vaikai negali auklėti savo tėvų, tėvai (dažniausiai) negali auklėti jau suaugusių vaikų, klasiokai-klasiokų, daug tarpusavavy prasitrynusių ir išsisėmusių komandų nariai ir panašiai.

Vyro ir žmonos atvejis – ypatingas. Tarp jų yra intymus ryšys, asimetriškas lyties prasme, jie tampa lyg vienu kūnu, vienu žmogumi, atsiranda trečias sutaikantis elementas – vaikai, jų tarpusavio interakcija – labai sudėtinga.

****

Seminaro įrašas prekyboje!

zodziu-galia_teisingo-kalbejimo-paslaptys

Advertisements