Pamąstykite, o kas jeigu, mūsų tarpusavio apkalbos yra priežastis, dėl kurios Lietuva rafinuotai susinaikina pati save, išsivaikšto, yra nevieninga, bevalė, patiria daugybines problemas visose kitose gyvenimo srityse? O kas jeigu apkalbos yra psichologinė priklausomybė arba psichologinė narkomanija, kuri greitai griauna mūsų tarpusavio ryšius ir beveik nesugrąžinamai?
Žinau konkrečius atvejus, kuomet giminės tik pasakę vienas kitam vieną berods nekaltą sakinį ar net vieną žodį už akių, nutraukė santykius dešimtmečiams ir vargu ar jie susidraugaus kada nors.

Apkalbos – tai blogiau nei nemandagumas, tai blogiau nei pagarbos stoka. Tai visuomenės savižudybė. Stebint apkalbinėjimo reiškinį, akivaizdu, kad žmonės nesugeba nieko vertingo, išliekamo sukurti, neturi jokių svarbių gyvenimo sumanymų, o sugeba daryti tiek vieną saldų dalyką – griauti žmonių santykius, kuriuos prieš tai kažkam buvo taip nelengva sukurti. Tai kaip maži vaikai tam tikram etape, kai jie dar nieko nemoka kurti, o tik griauti. Primenu, kad apkalbos yra ne tik negatyvios (bet visų pirma – negatyvios), bet ir pozityvios. Tai bet koks kitų žmonių linksniavimas, teisimas, matavimas, gyvenimų narstymas be tų žmonių leidimo. Išimtys yra tik ypatingais retais atvejais. Pvz jei drįstumėm tuos žodžius pasakyti prie to žmogaus.

__

Pateikiame aktualų Tomo Girdzijausko interviu Valstiečių laikraščiui (2009 m.)

Mūsų pašnekovas – Tomas GIRDZIJAUSKAS, seminarų apie žmonių tarpusavio santykius vedėjas. Dažniausiai jam tenka kalbėti ne apie ką kita, o būtent apie apkalbas.

– Ar apkalbos – tokia svarbi tema, kad jų analizei reikia skirti net specialius seminarus?

– Galiu pasakyti, kad tai kone daugiausiai klausytojų sulaukiantys seminarai. Jau daugybę metų domiuosi žmonių bendravimo ypatumais. Mes bendraujame žodžiais, jie turi didžiausią galią. Žodžiai nėra oro virpesiai ar vien informacijos perdavimas, bet šimtus kartų daugiau – tai gyvybinės energijos perdavimas. Žmonės kalbėdami daro daug klaidų. Jos klasifikuojamos į keletą grupių, ir apkalbos, ko gero, sudaro pačią baisiausią klaidų kategoriją. 80 procentų žmonių pokalbių sudaro apkalbos. Deja, niekas to net neįtaria.

– Sakote, kad apkalbos – žmonių bendravimo anomalija, tačiau tai saldžiausia ir dažniausia pokalbių tema.

– Ir kartu – didžiausias nuodas žmonių santykiams. Apkalbos – bet koks (ir neigiamas, ir teigiamas) kalbėjimas apie kitus žmones arba jų grupes už akių be jų leidimo. Kad neliktų abejonių dėl apkalbų poveikio, eksperimento tvarka pabandykite pasiklausyti kaip kiti kalbasi apie jus – atrasite, kad net ir teigiama kalba už akių yra nemaloni. O neigiama – tiesiog žudanti.

Kodėl mes taip mėgstame apkalbėti? Gal šiuo klausimu esate atlikęs kokius nors tyrimus?

– Mes nesąmoningai jaučiame saldų malonumą teisti ir vertinti bei analizuoti kitą, nematydami savęs. Tai lengviausias būdas pabėgti nuo savo bėdų, kurių taip nesinori spręsti.

Siūlau įsiminti tam tikrus dėsnius. Pirmiausia, kalbantis negalima sakyti jokių piktų žodžių. Nesvarbu, kad tie žodžiai gali būti užslėpti, ištariami nesąmoningai – jie vis tiek bus stipriai įkrauti negatyvia energija. Apie žmogų be jo leidimo kalbėti net labai palankiai neverta, jis juk mūsų neįgaliojo to daryti. Padarykite eksperimentą ir suprasite, kad net ir tada, kai apie jus sako teigiamus dalykus, nepasako visos teisybės, nes jos paprasčiausiai nežino arba iškreipia. O daugelis galvoja, kad apkalbos tėra smulkmena.

Įsivaizduokite, susitinka dvi moteriškės, jos kur nors kartu važiuoja, prieina trečias žmogus ir pradeda kalbėti apie kokį nors politiką arba kitą žinomą žmogų. Visiems pasidaro linksma, įdomu, svarbu, kad yra pretekstas pokalbiui. Kalbėdami apie tą kitą žmogų jie gali jį pergirti arba niekinti, net šmeižti, ir daryti tai be atvangos.

Nejau niekada negalima kalbėtis apie kitus žmones, kai jų nėra šalia?

– Yra vienintelė išimtis, kada galima apie kitą žmogų kalbėti – kai įsivaizduojame, jog jis sėdi šalia ir viską girdi, o pokalbį galima įrašyti į diktofoną ir nunešti jam pasiklausyti, tačiau bet kuriuo atveju turi būti išlaikomas visiškas nešališkumas. Nesvarbu, ar tas žmogus jums atrodo niekšas, ar idealas, kalbėdami apie jį mes privalome gerbti jo asmenį. Jeigu jis yra mano priešas, aš su pagarba kalbu apie savo priešą.

Apkalbos yra skleidžiamos už akių, tačiau jų pasekmės yra baisesnės negu piktų žodžių, kurie išdrožiami į akis. Pagrindinis apkalbų dėsnis yra radioaktyvi energija – mes jos nematome, bet ji yra. Kaip per Černobylio avariją: žmonės radiacijos nematė, nesisaugojo, bet ji buvo. Piktžodžiavimas – tai tarsi užpuolimas peiliu, bet užpuoliką mes matome. Apkalbos – kur kas blogiau, prieš jas nėra kaip gintis, nežinome, kas jas skleidžia, negalime atsakyti argumentuodami. Mano nuomone, tai yra baisus bendravimo virusas, kuris sukelia siaubingas pasekmes. Vienas geriausių būdų sunaikinti komandą, sugriauti firmą – paleisti apkalbas.

Na, bet jeigu apie bendrus pažįstamus pasikalba sutuoktiniai? Gal to negalėtume pavadinti apkalbomis?

Vyrai ir moterys kalbasi tik apie tris dalykus. Pirma: namai, maistas, sveikata, vaikai. Šiomis temomis reikia aktyviai kalbėtis ir tartis. Antra temų grupė yra pasaulio dėsniai: religija ir politika, o trečia – kiti žmonės. Todėl drįstu tvirtinti, kad kalbėti apie kitus žmones – draudžiama, nes tai yra pati pavojingiausia veikla, dažnai tampanti visų konfliktų priežastimi. Kai vyras ir žmona tai supranta, apie pažįstamus ir gimines pradeda kalbėti neutraliai.

Rekomenduojame:

untitled-design

ai

Reklama