Į Jūsų seminarus žmonės noriai renkasi. Ar jaučiamas padidėjęs žinių poreikis?
T.G.: Nepaisant didžiulės informacijos lavinos iš interneto, išgrynintų, gerai atrinktų ir stiprių žinių visada yra didelė stoka, o dabartiniu lietuvių istorijos laikotarpiu tai ypač aktualu. Nuolat gaunu daugybę laiškų su įvairiais klausimais, prašymais pakonsultuoti.
Didėjant emigracijos mastams, vis populiaresnės tampa tarptautinės santuokos. Ar tie patys vyrų ir moterų bendravimo dėsniai gali būti taip pat sėkmingai pritaikomi su užsieniečiu vyru ar žmona, ar visgi yra tam tikro specifiškumo?
T.G.: Amžini šeimos santykių dėsniai instinktų lygyje galioja bet kokioje šalyje, su bet kokia tauta, bet kokioje epochoje. Nebent žmonės instinktus dirbtinai prigesina papročiais ir įpročiais. Visada prie fundamentinių dėsnių lyg antstatas veikia žmonių papročiai, kurie arba sklandžiai sutampa su dėsniais, arba kertasi. Dažniausiai būtent vietinių papročių skirtingumai (ir įpročiai) sukelia didžiausias tarptautinių santuokų problemas, nesusipratimus. Pavyzdžiui Rytų šalyse parenkant porą suaugusiems vaikams dalyvauja tėvai, o lietuviai tai jau yra užmiršę.
Į papročius reikia atsižvelgti ir kiek įmanoma juos toleruoti. Tikrosios taisyklės, kurių svarbu laikytis, yra gamtos dėsniai. Taigi jei svetimos tautos šeimos papročiai arba dabartiniai įpročiai nesikerta su dėsniais – viskas gerai, bet jei kertasi – gali būti sunkumų kuriant šeimą. Reikia atskirti pelus nuo grūdų.
15439763_1270175419692261_8058062853682616589_n
Emigracijos procesas taip lėmė, kad yra nemažai porų, sutuoktinių, kurių vienas iškeliauja uždarbiauti svetur, o kitas lieka Lietuvoje. Dažnai principas „atstumas suartina“ nepasitvirtina, ir pora išsiskiria. Ką patartumėte porai, jei pasirenkama emigracija?
T.G.: Pirma, emigracija pati savaime nėra priežastis šeimai išsiskirti. Apskritai vienas svarbių gamtos patvarkymų šeimos santykiuose yra „on-off“ režimas: reguliariai kas mėnesį vyrui ir moteriai šiek tiek verta – ir būtina– pabūti atskirai. Ištisai būdami kartu žmonės šiek tiek atsibosta vieni kitiems, todėl reguliarus atsitraukimas sukelia nuolatinio santykių šviežumo pojūtį ir leidžia išlaikyti jausmą lyg iškart po vestuvių. Tačiau pernelyg ilgas išsiskyrimas gali tapti faktinėmis skyrybomis. Šeima be intymumo tampa nebe šeima.
Antra, sveikoje šeimoje tik vyras gali (jei laikysimės dėsnių) periodiškai išvykti į medžioklę tam, kad atneštų grobio (pajamų), ir tai neilgam, tokiam laikui, kuris nekelia grėsmės šeimai. Todėl reikia daryti viską, kas įmanoma, kad emigruojant etapais šeima išsiskirtų tik trumpiems laikotarpiams, atitinkantiems sveiką atitolimą. Jei vyras išvyksta pirmas visos šeimos persikraustymo dėlei – viską reikia iš anksto pasitikrinti ir suplanuoti taip, kad kuo greičiau keltųsi visa šeima.
Kai sutuoktiniai gyvena ilgus mėnesius atskirai – tokiu atveju nereikia būti naiviems, kad šeima išliks. Galima sakyti, jei vyras išvyksta ilgesniam laikotarpiui, tai tolygu, kad jis kuria naują šeimą naujoje vietoje su kita moterimi. Tad atstumas yra pavojingas žaidimas.
 
Skyrybos ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse yra dažnas reiškinys. Ar žmonės dabar tokie nekantrūs? Kokios yra skyrybų priežastys?
T.G.: Tai skaudi, kartu įdomi ir nelengvai paaiškinama problema. Iš vienos pusės, atrodo, kad tai savotiška gamtos išdaiga, lyg padidėjęs gamtinis, kosminis, saulės ar žemės aktyvumas, – t. y. kažkas tokio, kas nepriklauso nuo pačios žmonijos, nes skyrybų padaugėjo ir labiausiai ortodoksiškose, ultrareligingose bendruomenėse.
Iš kitos pusės, atrodo, kad šį reiškinį skatina patys žmonės. Kalbant tiksliau, mūsų aplinkoje laipsniškai daugėja dirgiklių, ir jie stiprėja, jie veikia tiesiai į mūsų pojūčius ir jausmus, ir tokiu būdu poras vis labiau ištinka stresorių audros arba perkrovos. Žmonės, nežinantys ir nesuprantantys, kokių amžinų strategijų laikytis, pradeda daryti rimtas klaidas. Pagrindinė šeimas išskirianti klaida yra savų pareigų nežinojimas ir nevykdymas.

Kokias paskutines priemones patartumėt porai išbandyti skyrybų grėsmės atveju?
 
Pirma, profesionaliai tartis su šeimos specialistais. Pirmiausiai tai turi daryti viena pusė, neversdama antrosios. Antra, vieną kartą ir visiems laikams nuosekliai išmokti visą šeimos santykių ABC. Trečia, išsiaiškinti, kokių svarbiausių lūkesčių ir poreikių išpildymo negauna sutuoktinis. Greičiausiai tai yra vienas esminis dalykas. Ketvirta, peržiūrėti vadinamąjį 20 „savaime aiškių“ punktų sąrašą, kuris padeda išsiaiškinti svarbiausias šeimą suartinančias jungtis. Penkta, visiems laikams sutuoktinio adresu nustoti reikšti priekaištus, nustoti daryti net mažiausią psichologinį spaudimą. Šešta, susitarti dėl reguliaraus poilsio vienas nuo kito, tarkim vieną savaitę per mėnesį. Septinta, atsiprašyti ir atleisti nuoskaudas.
Dažnai vienišos moterys, sulaukusios penkiasdešimties ir daugiau, apie meilę net negalvoja, nusiteikia būti vienos, o ir neretai į vyrų pusę nenori net pažiūrėti. Tai teisingas požiūris, ar verta ieškoti?
T.G.: Apskritai, žmogui negerai būti vienam bet kokiu gyvenimo laikotarpiu. Sveiki ir normalūs santykiai yra tada, kai nusiteikiama turėti didelę šeimą, kurioje yra daugiau nei trys vaikai. Tokiu atveju žmogus yra visada supamas artimųjų, nelieka vienas ir senatvėje. Jei didelėje šeimoje lieka vienišų žmonių, jiems dera glaustis prie artimųjų, giminaičių ir niekada negyventi pavieniui.
Vieniša arba išsiskyrusi vyresnio amžiaus moteris pirmiausia turėtų glaustis prie artimųjų, giminių, stengtis padėti jiems spręsti gyvenimiškus reikalus, suktis visuomeninėje arba bendruomeninėje veikloje. Dar geriau – vyriškoje terpėje.
Bet kokiame suaugusiojo žmogaus amžiaus tarpsnyje būtina atkakliai ieškoti poros, net jei, atrodo, galimybių yra nedaug. Jūsų naujas sutuoktinis gali gyventi visiškai kitoje aplinkoje, nei jūs galvojate. Atkakliausieji visada pasiekia savo tikslus.

Vis sunkiau susirasti antrąją pusę. Vyrai mėgsta užsiminti, kad merginos šiais laikais išpuikusios, o moterys sako, kad vyrai nevyriški, nenori įsipareigojimų. Kodėl tiltas tarp jų nesueina?
T.G.: Pirmiausia, reikia pradėti nuo savęs: išsitirti objektyviai, kas aš esu, ko esu vertas, kokie mano didžiausi pliusai ir minusai, talentai ir trūkumai. Realistiškai vertinti situaciją. Tuomet gali paaiškėti (o tai labai dažna situacija!), kad pirmoji pusė daro kokią nors labai rimtą bendravimo klaidą, kuri atstumia tinkamą pretendentą į gyvenimo palydovus. Pavyzdžiui, pirmoji pusė visiškai neįvertina savo gerųjų savybių ir veltui nepasitiki savimi, o galėtų. Iš tikrųjų tokias problemas yra sąlyginai lengva išspręsti, jei susivoki, koks didelis ir svarbus šansas gyvenime „eina pro šalį“, kokią didelę laimę būtų galima laimėti.
 
Ar lūkesčiai per dideli?
T.G.: Taip, labai dažnai ieškantieji pakankamai tiksliai neišsiaiškina, kokių svarbiausių konkrečių savybių norėtų, ieško pernelyg abstrakčiai, nenuosekliai, mėgėjiškai. Iš tikrųjų, daug kas užkelia kartelę ir pro nosį praleidžia labai tinkamus žmones. Dabartinis gyvenimo sudėtingumas lygiagrečiai atnešė labai įdomių priemonių. Kompiuterių eros pradžioje šios mašinos buvo didelės, brangios ir neprieinamos masėms žmonių. Dabar namuose – daugybę tokių aparatų, kiekvienas telefonas yra kompiuteris. Kasdieniniam gyvenimui valdyti mes pradėjome naudoti labai sudėtingą, kompleksišką ir profesionalią priemonę. Lygiai tą patį reikia pradėti daryti ir šiuolaikinės šeimos kūrimo srityje – būtinas labai profesionalus sprendimas. Tokį požiūrį siūlo senos, šeimos prasme stipriausios civilizacijos. Paieškos, atrankos, pažinčių metu reikia taikyti labai griežtas, tikslias ir efektyvias taisykles bei metodikas.
 
Taigi teigiamai vertinate internetines pažintis?
T.G.: Manau, kad tai tapo labai svarbia šeimos partnerio suradimo priemone, kurią privalu naudoti besąlygiškai. Šiuo metu žmonės gan greit keičia gyvenamąsias vietas, žmonių daug, jų cirkuliacija didelė. O jiems ant kaktos neparašyta, kad jie neturi šeimos. Internetą reikia naudoti tik gyvam susitikimui inicijuoti (arba pasiruošimui, jei skiria didesnis atstumas).
 
Interneto pažintis galima panaudoti labai profesionaliai, užduodant labai kryptingus klausimus. Kai kurie specialistai pataria šykštėti nuotraukų pažinčių profilyje, pirmiausia susikoncentruoti tik į vertybių išsiaiškinimą, į pačios sąmonės (tinkamumo, atitikimo) pajautimą.
 
Ar šeimos tema yra pati svarbiausia žmogaus gyvenime?
T.G.: Kalbant be religinio konteksto – taip, paprastai šeima yra centrinis dalykas.
Tačiau net ir religiniame kontekste šeima savo svarbumu konkuruoja su aukščiausia metafizine, kuriančia jėga. Tik šeimos dėka žmogus gali pasiekti didžiausia laimę gyvenime, o poros artumas yra paties didžiausio galimo malonumo šaltinis.
__
sale-1
 
Reklama