Lietuva nepaiso amžinų šeimos „eismo“ taisyklių, todėl mums gresia labai rimtos problemos, tokios kaip demografinis išnykimas, teigia lektorius teologas Tomas Girdzijauskas. Senąja žmonijos išmintimi besiremiantis šeimos santykių žinovas įsitikinęs, kad didžiausia mūsų nesutarimų bėda – didžiulis egoizmas, kuris ir toliau sparčiai auga.

Asmenybės ugdymo, šeimos santykių, komunikavimo ir kita panašia problematika paskaitas dėstantis lektorius dalinasi savo mintimis, kokius žygdarbius turime atlikti, norėdami išlaikyti darną šeimoje. T. Girdzijauskas įsitikinęs – dabartinis šeimos santykių „receptas”, kurį paskutinius dešimtmečius naudoja Lietuva, neveikia ir neveiks, todėl laikas susimąstyti ir imtis iš esmės kito.

– Mes visi labai norime darnių santykių savo šeimose. Pasakykite esminį dalyką, kodėl mums taip sunku tą darną išlaikyti?

 
– Pirma. Ar tikrai žmonės nori darnių santykių? Realus žmonių elgesys rodo visiškai ką kita: dauguma nesupranta, kokia didelė vertė ir kokios galimybės slypi šeimoje.
Antra – ar esame pasiruošę už tai aukoti atitinkamai aukštą kainą?

Trečia – mus supa vis daugiau dėmesį atitraukiančių pagundų ir ar mes atlaikome jas? Tokius ir panašius iššūkius galima laikyti faktoriais, nubloškiančiais šeimą atgal į žemesnę pakopą. Vieni ir tie patys žmonės gali tarpusavyje bendrauti kaip gyvuliai, arba kaip Žmonės iš didžiosios raidės, arba kaip dievai. Priklauso nuo požiūrio.

Kaip ir buvo per amžius, kaip dainuojama daugumoje dainų (lyrikos tema numeris vienas yra meilė) – žmonės, siekdami nusipelnyti tikros meilės, keliauja per devynis kalnus ir devynias jūras. Laukiama istorijų ir filmų laiminga pabaiga yra šeimos sukūrimas. Lygiai taip šiuolaikiniai sutuoktiniai turi atlikti eilę žygdarbių, išspręsti galvosūkius, įveikti rimtas kliūtis, kad susivoktų, transformuotųsi savyje ir gautų tikrą pilnavertę meilę, atsidavimą ir laimę šeimoje. Šia prasme mes nesiskiriame nuo žmonijos prieš tūkstančius metų. Atvirkščiai – galbūt dar daugiau jūrų perplaukti turime. Beje, kaip tik apie šiuos žygdarbius rašau knygą, kuri netrukus pasirodys, todėl čia kalbėsiu beveik vien savo knygos mintimis. Šiuolaikinių žmonių savanaudiškumas yra labai didelis. Dauguma net neįtaria, kad iš tikrųjų yra profesionalūs savanaudžiai. Kas juos tokiais padarė? Žmogų tokį sukuria gamta. Pirmame gyvenimo etape – vaikystėje – žmogus labai daug ima ir nieko neduoda. O šiuolaikinė aukštų technologijų, vartotojiška, stiprių pagundų pilna aplinka jų vaikystę pratęsia dar maždaug 7 metais, t.y. iki 24-25 metų. Pasiklausykime įdėmiai, ką kalba šio amžiaus jaunuoliai. Vietoj to, kad jau augintų savo vaikus, jie (būdami 24-26) dar yra pačiame egocentrizmo žydėjime. O juk dar neseniai taip ir buvo – kurdavo šeimas iki maždaug 20-21 metų, o 23 metų mergina jau buvo laikoma senmerge (kai kuriose tradicinėse visuomenėse iki šiol manoma, kad iki 20 metų nevedęs vaikinas jau turi rimtai susirūpinti). Jau būdami suaugę, jie toliau „tobulina” save! Deja, „tobulinimas” tęsiasi ir sukūrus šeimą – po 3 metų santuokos tai baigiasi skyrybomis. Skyrybų skaičiai – epideminiai. Norint suvokti, kad esi profesionalus savanaudis, būtinas rimtas savęs pažinimas, žvilgsnis iš šalies, testai arba dideli sukrėtimai. Šiuolaikinėse Vakarų šeimose tai būna skyrybos, kurios nelauktai „nukrenta iš giedro dangaus”. Žmonės nori gauti viską, daug, greitai, kokybiškai ir nemokamai. Beje, tai tiesiog gobšumas. Galbūt įmanoma taip „gauti” prekes ir paslaugas, bet šeimoje šis verslo planas neveikia, nors žmonės užsispyrėliškai bando jį taikyti. Dažniausiai šeimoje priešais jus, pasipuošęs jaudinančia šypsena ir patrauklia jauna išvaizda, stovi lygiai toks pats egoistas profesionalas, norintis daug gauti ir mažai mokėti – įsigyti jūsų sielą ir kūną su viskuo ir nemokamai. Štai čia ir prasideda šeimos paradoksai.
 
Senos tradicinės žinios teigia, kad šeimos nesėkmė slypi egoizme, kurio neįveikus arba bent jau neįsisąmoninus – jokių galimybių sugyventi šeimoje. Žmonijos savanaudiškumas nuolatos auga ir todėl šeimose vis sunkiau įveikti šią savybę. Dabartiniame pasaulyje, norint pasiekti meilę, reikia „perplaukti daugiau jūrų”. Konkrečiai tai reiškia šlifuoti savo charakterį, atrasti blogį savyje ir jį įveikti – taip teigė garsusis mitologas Josephas Campbellas. Ir aiškėja, kad tai daryti reikia labiau, nei darydavo ankstesnių epochų žmonės. Antraip žmogus nevertas meilės ir laimės. Reikia pažinti save, atsakyti, ko pats nori iš savęs ir kitų. Ir dar reikia turėti raktą į kito žmogaus širdį, išmokti širdžių kalbą.

– Nuo ko reikėtų pradėti keistis?

 
– Jei šeimos santykiuose yra konfliktai arba net nedidelė įtampa, nerimas, neužtikrintumas, nepasitikėjimas partneriu, charakterių problemos, nesuderinti interesai, aiškiai neišsakyti norai, net nedidelis psichologinis spaudimas ir juo labiau chroniški konfliktai – visa tai kaip deguto lašas gadina statinę medaus. Suartėjimas darosi neįmanomas, prasideda nevaisingumas. Atvirkščiai – norint, kad šeima augtų ir klestėtų, būtinas stiprus emocinis ryšys, tarpusavio šiluma, vidinė ramybė, sklandi energijos apykaita. Negana retoriškai teigti (mintyse kaltinant tik partnerį), kad reikalinga pagarba, išklausymas, pasikalbėjimas, atsakomybė. Iš tikrųjų, antroji pusė šias sąvokas suvokia visiškai kitaip arba apskritai nesupranta, ko norima.
Mes beveik negalime tiesiogiai keisti kitą žmogų, tačiau galime stipriai keisti save. Todėl iš tikrųjų būtina pradėti nuo savęs. Tai pasiekiama tik dirbant su savo asmenybe, gludinant charakterį, formuojant pozityvų vidinį dialogą. Dauguma tingi tai daryti, lygiai kaip mokykloje atlikti namų darbus – štai kodėl šeimyninės problemos siekia rekordus. Šeima neįmanoma, jei susitinka du savanaudžiai.
 
Juk konflikto atveju kalti abu. Subrendę žmonės, sukūrę šeimą, pradeda gyventi pilnavertį gyvenimą ir gauti pačius didžiausius visų rūšių gyvenimo malonumus (turiu omeny plačiąja žodžio prasme – didelį spektrą nuo materialių iki nematerialių malonumų – ne tik intymumą, bet ir daugybę kitų dalykų).
Iš tikrųjų, šeima – tai daug daugiau nei atrodo paprastu žvilgsniu. Tai naujų pasaulių, naujų gyvenimų kūrimas. Visas šeimos gyvenimas – tai nuostabus kosminis žaidimas, turintis atsikartojančius dėsnius ir amžinas taisykles. Gera šeimos analogija yra eismas gatvėje. Tai rimtas užsiėmimas. Jis yra priešpriešinis. Jei nepaisoma taisyklių, įvyksta nemalonūs susidūrimai. Išmokus ir taikant kelis šimtus taisyklių, visi laimingai pasiekia savo tikslus.
Vyro ir moters vidinės savybės ir tikslai yra priešprieši taip pat. Vyras ir moteris arba susijungia į vieną objektą, arba skaudžiai „susitrenkia”. Norint šeimos taisykles įsisavinti ir padaryti veiksmingomis nuo pat santykių pradžios, reikia pastangų. Vėliau svarbiausi procesai, vykstantys šeimoje, tampa aiškūs ir net akivaizdūs. Už malonumą reikia mokėti atitinkamą kainą. Geri santykiai nėra nuperkami už pinigus, o „mokant“ savimi, „grynu“ savo laiku, kokybišku dėmesiu ir asmeninėmis pastangomis. Vienintelis teisingas santykis su sutuoktiniu – tarnystė, absoliutus pasiaukojimas jam, viso savęs dovanojimas (kurio reikia mokytis). Pradžioj sunku net girdėti šiuos žodžius, ir juo labiau – vykdyti, bet neegzistuoja joks kitas receptas šeimos laimei. Manantys kitaip gali 10-20 metų apkeliauti visą pasaulį, perskaityti šimtus knygų arba brangiai eksperimentuoti, kol prieis prie to pačio amžino recepto. Tik tie, kas rimtai gilinasi į moralinius-dvasinius dėsnius, bendravimo subtilybes, naudoja kuo daugiau švelnumo ir diplomatijos, gerumo reveransų ir žaismingo etiketo – pasiekia laimę ir malonumą šeimoje. Yra sričių, kuriose sutuoktinį galėtų pavaduoti kiti žmonės, jiems deleguojant kai kurias sutuoktinio funkcijas, tačiau yra sričių, kuriose sutuoktinis nepakeičiamas. Būtent čia reikia koncentruoti pagrindinį dėmesį. Šeimoje yra svarbiausi ir antraeiliai dalykai. Jų neskiriant, šeima kenčia arba net žlunga.
 

– Ar apskritai darnūs santykiai įmanomi? Galbūt to neleidžia vyro ir moters prigimtis?

Vyro ir moters prigimtis išties yra labai skairtinga ir net diametraliai priešinga. Žinant tokį didžiulį skirtingumą kartais kyla klausimas: kaip ji išvis susikalba?  Tačiau būtent šis priešingumas sukuria ir didžiausią, net neįveikiamą tarpusavio trauką, didžiausią kreatyvinę kūrybinę jėgą, kurios dėka nuolat atsiranda nauji žmonės. Jei tokio skirtingumo ir tokios stiprios traukos nebūtų – žmonija išnyktų. Šiame skirtingume slypi labai gili gamtos išmintis. 
 
Kartu šis skirtingumas duoda didžiausią malonumo pojūtį. Ir tai malonumas ne tik suartėjime, bet didžiuliame spektre nuo dvasinių iki materialių dalykų.
 
Iš kitos pusės toks malonumas turi savo kainą: norėdami visą gyvenimą gauti malonumą šeimoje vyras ir moteris turi išmokti bendrauti su tokia priešingybe, turi suprasti jos giliusoius poreikius ir kitonišką kalbą. Ir būtent čia yra pagrindinis iššūkis ir pamokos kurias reikia mokintis poroms.
 
– Iš tiesų, žmona ir vyras vienas kitam turi būti besąlygiškais tarnais. Tai sena išmintis, kurią tikrai sunku pritaikyti, bet kito kelio nėra. Viena mano konsultuojama moteris pasakė, kad receptai, kuriuos siūlau, ilgainiui tampa aiškūs ir akivaizdūs. Bandant praktiškai juos taikyti, aiškėja, kad tai reikalauja labai didelės kantrybės. Tačiau jie veikia!!! Jie keičia poros santykius į gerą pusę visiškai ir negrįžtamai. Galų gale aiškėja, kad kitoks kelias apskritai neegzistuoja. Ne viena moteris pasakė, kad po mano seminarų požiūrį į vyrą, save ir šeimą pakeitė 180 laipsnių. Darnūs santykiai įmanomi, bet tik naudojant seną, gerą, stiprų amžių išbandytą gerosios praktikos receptą, tūkstantmetinį know how. Tai vienintelis gydymas. Dabartinis šeimos santykių „receptas”, kurį paskutinius dešimtmečius naudoja Lietuva, neveikia ir neveiks. Imkitės iš esmės kitokio recepto. Pasaulyje yra ištisos tautos ir civilizacijos, pasižyminčios stipriomis darniomis šeimomis, turinčiomis daug vaikų. Kai kuriose iš jų yra net 4 kartus daugiau vaikų nei mūsų kultūroje. O vaikų skaičius yra objektyvus ir akivaizdus šeimos stiprumą, produktyvumą ir santykių meilumą įrodantis vaisius. Vakarų civilizacija, taip pat ir Lietuva, nepaiso šeimos „eismo” taisyklių, todėl turi rimtų šeimos problemų iki demografinio išnykimo grėsmės. Dėl prigimties. Kaip minėjau, vyro ir moters prigimtis yra priešprieša. Paisant priešpriešumo taisykles, vyro ir moters skirtingumas papildo ir didina malonumą šeimoje, o ne veda į kaktomušą. Šeimos priešpriešumą Gamta skiria ne kaktomušai, bet susijungimui.
 

– Paradoksas – kuo pasaulis labiau modernėja, kuo lengviau rasti patarimų apie sėkmę, gyvenimo principus, vyrų ir moterų santykius, tuo sunkiau mums tampa gyventi kartu…

 
– Atrodo, kad patarimų daugėja. XX amžiuje į viešumą iškilo labai seni išminties šaltiniai apie kuriuos anksčiau buvo galima tik svajoti. Jie atskleidžia ir šeimos santykių paslaptis. Tačiau juos atpažinti ir panaudoti – tai jau atskira profesija. Tam reikia specialių gebėjimų. Tai lyg nauja archeologija šiuolaikinio interneto viduje – naują informaciją lyg smėliu užneša dar naujesnė. Iš esmės taip ir teisingi kokybiški patarimai skęsta atskiestos vidutiniškos kokybės informacijos lavinoje. Šeimoje veikia daug įdomių ir sudėtingų reiškinių.
Vyras ir moteris yra dvi poliariškai priešingos, visą gamtą atstovaujančios jėgos – tai yra esminis ir sunkiausiai suvokiamas paradoksas.
Iš jo kyla daug kitų paradoksų, iššūkių ir fenomenų:
• pareigų ir teisių painiojimas-apvertimas;
• aukojimasis ten, kur mūsų auka niekam nėra reikalinga;
• dvasinių ir materialių dalykų apvertimas;
• prioritetų nepaisymas;
• dovanų dovanojimo efektas;
• bandymai brangius daiktus (malonumus) pirkti pigia moneta;
• skirtinga vertinimo (taškų) sistema;
• šeimoje teisių nėra – tik pareigos;
• augant komandai didėja aistra ir malonumas, bet ir taisyklės tampa sudėtingesnės;
• dvasinių ir žemiškų malonumų apvertimas;
• ir t.t.
Reiktų sustoti ir pabrėžti, kad vien tik racionalios žinios dar labiau skatina savanaudiškumą. Būtina tranformacija, perėjimas į išmintį. Išmintis yra racionalumo opozicija ir aukštesnis sąmoningumo lygmuo. Išmintis didelius informacijos ir patarimų kiekius suprastina lyg trupmeną patardama: rūpestingumas ir atlaidumas išsprendžia visus santykių paradoksus. Skaitykite garsųjį šv. Pauliaus himną meilei iš Naujojo Testamento 1Kor 12,19 – 13,3!
 

– Ką manote apie skyrybas? Mūsų seneliai sakydavo, kad nors ir nemyli, bet reikia išsaugoti šeimą…

 
– Daug kartų kalbėjau apie tai. Tai nuo seniausių laikų žinoma – žmonės painioja skirtingas sąvokos meilė reikšmes. Reiktų šią sąvoką versti į aiškesnes: • egoistinė aistra (t.y. meilė sau) ir • altruistinis rūpestingumas (realus kito žmogaus besąlygiškas mylėjimas). Tai du iš esmės priešingi veiksmai. Gamta vyro ir moters santykių užkūrimui naudoja savanaudišką aistrą, meilę sau. Negaudami tiesioginio malonumo žmonės nė piršto nepajudintų. Tačiau naujai susikūrusios poros situacija pradeda reikalauti mokytis lygiai taip pat aistringai bei realiai rūpintis ir sutuoktinio malonumu – rūpintis kitu kaip savimi. Kaip jau minėjau čia prasideda įdomiausi paradoksai. Norint laimingos šeimos, reikia kurti šeimą rūpestingumu ir ant šio pagrindo auginti bei nuolat pakurstyti aistrą. Malonumui gobšūs žmonės santykius pradeda ir baigia aistros audromis. Jos užgesta per kelis metus, nes nebuvo realaus rūpestingumo, kaip pačio svarbiausio dviejų žmogiškų būtybių bendravimo elemento. Tikra meilė – tai besąlygiškas rūpinimasis kitu. Vaizdžiai kalbant, kuriant šeimą, reikia pradėti žingsnį nuo kitos kojos – iškart nuo pažinties pradžios galvoti ir kalbėti apie tai, ką aš noriu duoti savo gyvenimo palydovui, o ne ką noriu gauti. Ėmimo funkcija žmoguje ir taip labai stipriai (hyper) išvystyta. Lygiagrečiai turi būti sukurta davimo funkcija, nes tik jos dėka prasideda pilna malonumo apykaita ir apyvarta šeimoje. Seneliai sakydavo kad „nemyli” ir turėjo omeny aistrą. Aistra nusilpsta, kai šeimoje vietoj rūpestingumo vartojamas skaudinantis psichologinis spaudimas. Aistrą užgesinti pakanka labai nedidelių klaidų – visai nedidelio, neįsisąmoninto siurbėliškumo arba vampyrizmo, mažiausio įskaudinimo. Tik patirtį ir išmintį turintys laipsniškai išmoksta nebekreipti dėmesio į skaudinimus ir reaguoti bekraščiu atlaidumu. Efektas – neįtikėtinas!!! Skyrybos galimos ir būtinos labai retais, išimtinais, kraštutiniais atvejais. Didžiosios daugumos skyrybų galima išvengti, su sąlyga, jei nuo pat pradžių laikomasi realių šeimos kūrimo ir bendravimo dėsnių ir taisyklių. Aistrą praradusią šeimą galima išsaugoti dviem būdais – tiesiog pasyviai kenčiant, arba išmintingai koreguojant bendrą atmosferą savo teisingomis reakcijomis, kurios atsiranda tik išsisprendus savo vidinius konfliktus, susitvarkius su savimi.
 

– Kokias patartumėte atlikti pamokas prieš vestuves?

 

VYRAMS apie Vyriškumą ir Šeimą. TIK VYRAMS ! from Tomas Girdzijauskas on Vimeo.

Pirma taisyklė. Kurti šiuolaikinę vakarietišką šeimą idealiu atveju moterims reikia 22-23 metų, vyrams 24–25, t.y maždaug 7 metais anksčiau nei kuriama dabar . Ties šiais skaičiais sutampa medikų nuomonė, pažinčių statistikos ir patrauklumo statistikos. Kitaip sakant – grįžtant atgal prie normalaus šeimos modelio – tokio, kuris buvo dar prieš kelis dešimtmečius. Šiuolaikiniai žmonės kuria šeimas ir gimdo vaikus vis vėliau. Septyni metai vėlavimo yra ištisas organizmo ciklas – tai labai rimta! Iš tikrųjų reikia eiti koja į koją su gamta ir tuoktis pačiame biologiniame žydėjime. Prabunda lytinis instinktas, žmogus įgija pilnametystę ir iškart gali kurti šeimą, t.y. iš tėvų apsaugos iškart sklandžiai pereiti į sutuoktinio apsaugą. Antraip per 7 vienišus delsimo metus praleidžiamas žydėjimas, pridaroma nereikalingų seksualinių eksperimentų, tuščiai iššvaistoma gyvybinė jėga, o vietoj realaus pilnaverčio asmenybės augimo poroje auginant vaikus, ištobulinamas tik vienas smegenų pusrutulis. Tai vienišam jaunimui sudaro tobulėjimo iliuziją. Vėluojant kurti šeimą, žmonių charakteriai ir įpročiai stabarėja, kietėja, aštrėja. Be to, fiziškai organizmas darosi mažiau lankstus. Vien šis 7 metų vėlavimas yra didžiulis skyrybų sukėlėjas ir idealaus laiko momento praradimas.
Antra taisyklė. Prieš kuriant šeimą, reikalingos bazinės, elementarios žinios apie vyrų ir moterų santykius. Būtina persiskaityti bent kelias geriausias pasaulyje knygas ir suprasti, kokie iš esmės skirtingi yra vyrai ir moterys.
Trečia taisyklė. Išsistudijuoti pažinčių temą. Renkantis porą jau nebepakanka nei ankstesnių lokalių nacionalinių paprotinių metodų (nes dabar jau maišosi skirtingos tautos ir pasaulėžiūros), ne instinktų automatizmo arba jausmo. Būtinas profesionalus žinojimas, panašiai kaip Kelių Eismo Taisyklėse, t.y. tikslūs kriterijai, kaip atsirinkti tinkamą žmogų iš didžiulės realių kandidatų ir trukdančių pagundų mišrainės. Kitaip sakant, reikia laikytis realių pažinčių taisyklių. „Savaime aišku” čia neveiks. Taip pat svarbu nepadaryti tipinės „emocinių pirkimų” klaidos, kai žmonės įsikarščiavę perka prekę tikėdamiesi, kad ši išspręs visas jų problemas, o grįžę namo ir „ataušę“ nuo jausmų, atranda siurprizą, kad tai visiškai ne ta prekė. Iš tiesų, su pretendentu būtina išsiaiškinti visą eilę esminių klausimų, kurie vis vien iškils iškart po vestuvių. Tyrimai rodo, kad kuo sutuoktiniai panašesni (pasaulėžiūra, socialiniu sluoksniu, profesija, gyvenimo būdu, charakteriu) – tuo laimingiau ir ilgiau gyvena. To ir reikia ieškoti.
Ketvirta taisyklė. Jei šie punktai pilnavertiškai ir teisingai įvykdyti bei šeima sėkmingai sukurta, tuomet būtinas naujas žinių lygis – kaip praktiškai spręsti kasdienines tipines santykių situacijas (analogiškai kaip KET), palaikyti taiką namuose, santykius su sutuoktiniu, vaikais, artimaisiais, giminėmis ir t.t.
Penkta taisyklė. Taip pat atskirai reiktų rimtesnių nei vidutiniškų žinių apie intymumą. Šešta taisyklė. Taip pat domėtis bazinėmis, amžinomis, universaliomis žiniomis apie vaikų auginimą ir auklėjimą.
Apibendrinant, reikia dėmesingai laikytis visų šeimos „eismo” taisyklių. Aišku, geriau visa tai žinoti iš anksto, prieš santuoką. Dažniausiai puolama domėtis, kai problema jau yra. Tačiau kadangi sena žinių perdavimo tradicija nutrūko, tai nauja karta turi vėl prisivyti, įdėdama daugiau pastangų, o vėliau vaikams ir anūkams perduodant atnaujintas, išgrynintas žinias tokių didelių pastangų jau nebereikės. Pagavus minties giją, jas įsisavinti nesunku, nes šios žinios yra labai įdomios.
 

– Ką patartumėte daryti, kai šeimoje ima kauptis konfliktinė atmosfera? Kaip pastebėti įtampą laiku ir užbėgti rimtam konfliktui už akių?

 
– Konfliktai kaupiasi kai viena pusė užsispyrusi daro kokią nors rimtą klaidą, t.y. nevykdo kažkokios esminės sutuoktinio pareigos. Tiesioginis tokios situacijos „gaisro gesinimas“ yra begalinio atlaidumo taisyklė iš vienos pusės arba atsiprašymo taisyklė – iš kitos – priklausomai kurioje konflikto stovykloje esate. Ištirpdžius emocinę įtampą ir pasiekus taikos būseną reiktų nedelsiant išsiaiškinti kokia pareiga nėra vykdoma arba kokioje srityje reikia pasiekti kompromiso. Ir tai vykdyti praktiškai. Paminėsiu dar keletą prevencijų. Visada pirmiausia reikia pradėti nuo savęs. Daryti rimtą savo elgesio, savo šeimyninių pareigų vykdymo auditą ir gerinti savo charakterį, tobulinti savo asmenybę be paliovos. Pažinti bendravimo su antrąja puse paslaptis. Turėti savo antrosios pusės svajonių, norų sąrašus, sekti šeimos būklės pulsą! Ir stengtis dar labiau tarnauti. Domėtis, klausti, kuo dar galiu padidinti mūsų bendrą laimę. Konfliktai kaupiasi tada, kai antroji pusė negauna ko nors svarbaus. Kalbėtis su patikimais patarėjais, kurie įvertintų elgesį iš šalies. Apskritai kreiptis į specialistus ir daug tartis. Bet tartis ne su giminėmis ar pažįstamais, jokiu būdu!!! Tai vadinama šeimos vidinių paslapčių dehermetizavimu – nutekėjusi informacija per apkalbas garantuoja dideles santykių komplikacijas. Egzistuoja tam tikri sąrašai, dešimtys punktų, kuriuos vyras ir moteris turėtų tarpusavyje nuosekliai aptarti, suderinti. Tuo tarpu sutuoktiniai dažniausiai galvoja, kad tai savaime aiškūs dalykai. Tai didelė klaida. Jų tarpe yra dalykų, dėl kurių labai lengva susitari. Yra smulkių trūkumų ir be reikalo reikšminamų dalykų, kuriuos tiesiog būtina dėti į stalčių, t.y. nekreipti dėmesio, nes ir mes patys turim panašių. Tačiau rimtus interesų nesuėjimus būtina spręsti kompromisais.
Egzistuoja specializuoti testai, kurie padeda gana tiksliai nustatyti šeimos santykių būklę, tendencijas ir prognozę, t.y. numatyti bręstantį konfliktą.
Rekomenduojame:
Reklama