T.Girdzijauskas. Kaip išvengti apkalbų?

2010 m. interviu žurnalui Edita

(papipldyta versija 2015)

Mūsų pašnekovas Tomas Girdzijauskas veda seminarus apie asmenybės ugdymą ir žmonių bendravimą. Viena iš svarbiausių jo temų yra kasdieninių pokalbių, žodžių, emocijų valdymas ir  … apkalbos, kurios, pasirodo, užima labai svarbią vietą mūsų kasdienybėje

Argi apkalbos tokia svarbi tema, jog nagrinėjimui reikia skirti net specialius seminarus?

Galiu pasakyti, jog šiuo metu mano seminarai apie žodžių valdymą susilaukia daugiausia dėmesio. Akivaizdu, kad Lietuvoje visiems bendravimas yra svarbi tema. Ji svarbi ir visam pasauliui, tačiau pati bendravimo esmė mažai kam žinoma. Kodėl?

Daugybę metų domiuosi žmonių bendravimu, komunikavimu, kalbėjimusi, telekomunikacijomis, kalba. Žmonės išsiskiria iš visos gamtos kalbos talentu. Esminis mūsų kasdienio bendravimo tarpininkas yra žodžiai, sąvokos. Žodžiai turi ypatingą galią, užima ypatingą vietą. Žodžiai, kuriuos tariame, nėra vien tik oro vibracijos ar informacijos perdavimas, bet šimtus, gal net tūkstančius kartų daugiau. Žodžiais perduodama gyvybinė jėga. Tai aprašyta senuose žinių lobiuose. Nuostabu tai, kad nuo seniausių laikų pasaulyje egzistuoja išgrynintas kalbėjimo dėsnių sąrašas, ir didžiausios susikalbėjimo klaidos skirstomos į keletą grupių. Apkalbos, kaip bebūtų keista, yra pati pavojingiausia kalbėjimo klaidų grupė. Jos atrodo visai nekaltai, todėl didelė dalis žmonių pokalbių yra apkalbos. Deja, žmonės neįtaria, kaip tai rimta. Apkalbų pasekmės pajaučiamos vėliau, tačiau jos sukelia didžiules bėdas: skiriasi šeimos, bankrutuoja firmos, kyla net tautų tarpusavio karai. Žmonės mano, kad apkalbos – tai tik už akių apie kitą žmogų sakomi tiesmukai negatyvūs žodžiai. Tačiau iš tiesų apkalbos yra bet koks kalbėjimas apie žmogų be jo leidimo, net ir teigiamas! Neigiamų ir teigiamų žodžių visuma, sakomų apie kitus žmones už akių ir be jų leidimo, paprastai yra vadinama intrigomis. Intrigas galima kelti ir teigiamai kalbant apie kitus. Tad griežtąja prasme ir teigiami žodžiai sakomi be žmogaus žinios yra apkalbos. O intrigų reiškinį, jo tikslus ir pasekmes puikiai žinome. Apkalbos taip pat yra kalba prieš bendruomenę, rasę, etninę grupę, lytį arba amžiaus grupę (pvz.: įmonę, partiją, tautą) kaip visumą. Apkalbos pavojingos dar ir tuo, kad tai iškraipyti žodžiai, galintys paveikti iškart daug žmonių, net milijonus. Tikroji apkalbų esmė – iš principo neteisingas apkalbėtojo santykis su apkalbamuoju. Tai pati tikriausia veidmainystė (į akis kalbama nuoširdžiai, o už akių – šaltai ir slidžiai), kuri  kaip yla iš maišo gan greitai išlenda, sukeldama žmonėms akivaizdžių problemų. Pats veidmainiavimas apkalbų iniciatoriui sukelia negatyvias pasekmes: vidinį konfliktą, asmenybės susiskaldymą, savigraužą, chaosą, nerimą… Apkalbėdamas kitą žmogus pats save užsiprogramuoja nesėkmei santykiuose su apkalbamuoju ir apskritai su žmonėmis.

 

O kodėl mes taip mėgstame apkalbėti? Gal šiuo klausimu esate atlikęs kokius nors tyrimus?

Mes nesąmoningai jaučiame saldų malonumą teisdami, vertindami bei analizuodami kitą. O tai yra nebrandumo požymis, kai žeminant kitą siekiama pasijausti pranašesniu, norima iškelti, sureikšminti save, jaučiamasi teisiu ir šventu, beveik dievu, suteikiančiu sau teisę teisti kitą. Kartu tai lengviausias būdas apgauti save ir pabėgti nuo savo trūkumų, kurių taip nesinori taisyti.

Štai keletas svarbių momentų apie piktus žodžius.

Pirmiausia nederėtų sakyti jokių piktų, skaudinančių žodžių, nesvarbu, kad tie žodžiai gali būti sakomi užuominomis, juokais, užslėpti, ištariami nesąmoningai, “netyčia“. Žmonės nepagalvoja, kad tokiu būdu jie perduoda stipriai negatyvų impulsą, o jis veikia ir patį autorių. Taip pat reikia vengti kartoti piktus žodžius, net jei yra bendrai visiems įprasti ir iš tiesų,  lygtai, nieko blogo jais nenorima pasakyti. Labai svarbu nemeluoti net smulkmenose, nes melas vis tiek išaiškėja. Tiesiai tarp žmonių sakomi negatyvūs žodžiai apibendrintai vadinami piktžodžiavimu.

Apkalbėjimas, kaip minėjau, tai yra trečiojo asmens linksniavimas be jo leidimo, be jo įgaliojimo ar prašymo ir nesvarbu – neigiamai ar teigiamai!

Kad būtų aiškiau nespecialistui, įtikinamiau, padarykite eksperimentą: pabandykite įsiklausyti, kaip, jums nedalyvaujant (pvz:. kitame kambaryje) kas nors apie jus kalba. Net jei apie jus kalbės teigiamai, tų žodžių neatlaikysite! Pats esu ne kartą nugirdęs teigiamas kalbas apie save ir supratau, jog net geriausiu atveju nepasakoma visa tiesa, nes jos arba nežino, arba ją netyčia iškraipo. Objektyviai, tiksliai kalbėti apie kitą žmogų yra labai sunku!

Įsivaizduokite kitą atvejį – kelionėje (pvz.: lėktuve, kur nelabai galite pabėgti nuo žmonių) šalia atsisėda du nepažįstami keleiviai, pradžioj laikosi nejauki tyla, kalba užsimezga ne iš karto, tačiau jei atsiranda galimybė kalbėti apie kokį nors kitą asmenį (keleivį greta, stiuardesę, ar šiaip visam pasauly žinomą žmogų), jiems iškart kyla karštis, pasidaro linksma, įdomu, svarbu, nes kitas žmogus – tai stiprus pretekstas pokalbiui. Kalbėdami apie tą kitą žmogų jie gali jį garbinti arba niekinti, tačiau niekas neliks abejingas, užvirs daug emocijų. Trečiojo asmens analizavimas, narstymas yra saldus malonumas. Tačiau kas vyksta toliau..?

Negi taip niekada ir negalima kalbėtis apie kitus žmones, kai jų nėra šalia?

Yra vienintelis būdas, kada galima kalbėti apie kitą žmogų: jei įsivaizduojame, jog

  • jis sėdi šalia ir viską girdi,
  • arba pokalbis įrašomas į diktofoną ir nunešamas jam paklausyti, 

t.y., jei mes išdrįstumėme tuos žodžius sakyti jam į akis, prie jo. Nesvarbu, kad apkalbamasis negirdi tuo momentu, tačiau pats santykis su juo neišvengiamai išaiškės. Taigi kalbėti apie kitą galima tik tokiu atveju, jei išlaikomas visiškas neutralitetas, diplomatiškumas, taktas, besąlygiška pagarba. Nesvarbu, ar tas žmogus yra visiškas niekšas, ar idealus žmogus, kalbėdami apie jį mes privalome gerbti jo asmenį. Net jei tai priešas.

… Tai štai kas vyksta toliau. Apkalbos yra sakomos už akių, tačiau jų pasekmės yra baisesnės negu piktų žodžių, išdrožiamų į akis. Puikus apkalbų analogas gamtoje yra radioaktyvi energija – mes jos nematome, bet ji sukelia skaudžias pasekmes. Atviras piktžodžiavimas tai tarsi akivaizdus užpuolimas, mes matome užpuoliką, galime gintis, argumentuoti.  Apkalbos – kur kas blogiau, prieš jas nėra kaip gintis, nes nežinome, kas jas paskleidė, negalime atsakyti argumentuodami ir dažniausiai jos mus pasiekia pavėluotai, kai jau yra plačiai pasklidusios. Apkalbos yra viena esminių žmonių bendravimo klaidų, tarpusavio santykių virusas.

Na, bet jeigu apie bendrus pažįstamus pasikalba sutuoktiniai… Gal to negalėtume pavadinti apkalbomis?

Sutuoktiniai kalbasi apie tris esmines gyvenimo temas.

  1. namai, maistas, sveikata, vaikai. Tai yra gyvybės palaikymas. Šia tema reikia aktyviai kalbėtis ir tartis.
  2. pasaulėžiūra, gyvenimo dėsniai, religija, politika.
  3. apie kitus žmones

Autoritetai tvirtina, kad sutuoktinių kalbėjimasis apie kitus žmones – draudžiamas, nes tai yra pati pavojingiausia, slidžiausia tema – ji tampa daugumos konfliktų priežastimi. Įsigilinkite į konfliktų turinius – praktiškai visada liečiamas trečiasis asmuo. Kai sutuoktiniai tai suvoks, tuomet apie gimines, draugus ir pažįstamus kalbėsis žymiai dėmesingiau, stengsis išlikti neutraliais. Apskritai pradės teisingiau žiūrėti į visus žmones.

Išminties tekstai teigia, kad nesvarbu dėl kokių – altruistinių ar egoistinių priežasčių žmogus pradeda laikytis gamtos dėsnių, valstybės įstatymų ar žmonių santykių dėsnių. Meilėje turi būti ir visada yra dešimtadalis baimės, o baimėje – meilės. Svarbu – kad gilumoje suvoktų, kad gamtos dėsnių nepaisymas gali baigtis mirtimi. Šiuo atveju, dėl apkalbų reikia žinoti, kad žmogus, kuris mintyse, slapta galvoja apie kitus žmones ką nors bloga – jis ir kalba bloga. Ir jį lydės nesėkmės gyvenime tik dėl blogo santykio su visuomene. O mus supanti žmonija – pati stipriausia gamtos jėga mūsų pačių gyvenimams. Nuo mus supančių žmonių (bendrąja prasme) labiausiai priklauso mūsų gyvybė, laimė ir sėkmė.

Puikiai suprantame, jeigu žmogus apkalba kitą, apsisukęs apkalbės ir mus. Gal galite pasiūlyti, kaip nuo tokių liežuvautojų apsisaugoti?

Apkalbos didžiajai žmonių daugumai yra toks kasdieninis dalykas, jog jie net nejaučia, kad daro ką nors ne taip, todėl nereikalaukime tobulumo iš kitų, bet pirmiausia žiūrėkime į save. Gydytojau – pirmiau pats save pasigydyk (Luko ev 4:22) Net jei aplink mus daugybė žmonių sirgtų sunka liga ir nesigydytų, tačiau žinotumėt receptą, kaip išsigydyti – juk pirmiausia gelbėtumėt save, o tada, aišku, galite padėti ir kitiems. Ir lėktuve yra logiška instrukcija ekstra atveju pirmiausia deguonies kaukę turi dėtis tėvai, o tik po to dėti vaikams.

  1. Pirmiausia reikia išmokti tramdyti bent grubiausius negatyvius žodžius, impulsyvias reakcijas kitų adresu,
  2. o po to tik mokintis kalbėti neutraliai,
  1. pradžioje geriau dažniau patylėti ir įdėmiau klausytis,
  2. o vėliau mokytis kalbėti išties teisingu būdu, neskaudinti kitų, jų neapkalbinėjant.

Suaugę išsilavinę žmonės atradę šiuos amžinus kalbėjimo principus, bendravimo dėsnius ir pamatę kiek klaidų darė ir tebedaro – užtyla ir pradeda mokytis kalbėti tarsi per nauja.

Tačiau kalbėjimas – tik pusė reikalo, kita pusė – klausymas. Pasyvus piktų žodžių ir apkalbų klausymas – lygiai tokia pati klaida (etinis nusikaltimas) kaip aktyvios apkalbos ar negatyvūs žodžiai, nes klausymu mes pritariame negatyviai nuomonei ir laukiame tęsinio. Jei iš tiesų nepritartume – arba nutrauktume temą, arba pasišalintume.

Gal patartumėt, kaip elgtis tokioje situacijoje, kai pažįstami pradeda ką nors apkalbinėti?

Visai nelengva išmokti, tačiau yra įmanoma sustabdyti procesą, kai pašnekovas pradeda jums sakyti ką nors negatyvaus, o mes nesusimastydami priimam į save pavojingą infekciją. Kai informacija musų širdį jau pasiekia, post factum jausmus sutramdyti yra labai sunku. Bet jei būsit dėmesingi – pašnekovo veidas visada perspėja jus apie jo teigiamą arba neigiame nuotaiką. Matant, kad kitas žmogus gali paskleisti negatyvią nuotaiką ar paskalas, reikia elgtis dėmesingai, labai aktyviai, o ne laukti, kol gausite karčią piliulę.

Egzistuoja įvairiausių būdų suvaldyti tokias situacijas. Pvz.: trijų žingsnių technika.

  1. pirmiausia reikia pabandyti švelniai keisti pokalbio temą, pvz.: “Ar laimėjo mūsų komanda? Koks rytoj oras? Ką manai apie … “ir pan. Aktyvia keisti temą gali visi ir šitą reikia daryti netgi tuomet, kai netyčia liežuvauti pradeda jūsų artimiausias žmogus. Nuoširdžiai, švelniai, taktiškai, lengvai nukreipkite dėmesį neįžeisdami pašnekovo. Jeigu šis nereaguoja ir atkakliai jums brukte bruka piktą informaciją, keiskite temą keletą kartų.

    Bet jei tai neveikia…
  2. tiesiai į akis sakykite: “nenoriu šitos temos liesti, apskritai nenoriu apie tai kalbėtis dabar, mane toks pokalbis liūdina, atidėkim tai rytojui… ir t.t.“. Svarbu pasakyti tam žmogui suprantamu būdu, mandagiai, pagarbiai, vienareikšmiškai ir aiškiai.

    Na, o jeigu ir toliau žmogus jūsų negirdi…
  3. pasišalinkite tuoj pat, be jokių papildomų paaiškinimų (nes jau aiškiai pasakėte, kad nenorite klausyti jo temos). Jūsų sąžinė rami ir jūs privalote pasišalinti ne tik dėl savęs, bet ir dėl to žmogaus, nes toliau kalba gali baigtis rimtu konfliktu. Deja, pasišalinimas yra vienintelis teisingas sprendimas abiejų labui. Tai senas išmintingų, patyrusių žmonių patarimas.

O kaip patartumėt reaguoti, kai sužinome, jog pažįstami mus apkalba?

Pirmiausia – tuoj pat reikia atleisti apkalbėtojui, nes nešiojantis nuoskaudą savyje, ji gali pritraukti naujas bėdas ir dažniausiai net didesnes. Tačiau yra atvejų, kai su jus apkalbančiu žmogumi verta aktyviai kalbėtis ir aiškintis. Gal esate tam žmogui kuo nors skolingi? Gal kada nors jį įskaudinote? Tuomet atsiprašykite, atlyginkite žalą. Na, o jeigu tas žmogus skleidžia apie jus paskalas piktybiškai, jis pirmiausia teisia pats save. Palikite jį.
Žodžiai yra milžiniška jėga žmonių gyvenime ir ją naudoti reikia atsargiai. Ši tema iš tiesų yra žymiai platesnė ir gilesnė, o trumpai apibendrinanti išvada būtų tokia: jei neturi ką gero, malonaus ir gražaus pasakyti asmeniui – geriau tylėk!

žiūrėti:

 

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s