Situacija: moteris aukojosi namams ir vaikams, t.y. nedirbo. Vyras mirė 52. Ką jai daryt/???

Situacija: moteris aukojosi namams ir vaikams, t.y. nedirbo. Vyras mirė 52. Ką jai daryt/???Vaikai dar studentai, ji be darbo patirties, valgyt nori, vaikai neturi iš ko remt. Turto paliko vyras ne kažką-butą, sodą ir mašiną. Čia reali situacija.Jai gyvai į žemes sulyst?Ir jūs siūlot aukotis namams??

Pirmiausia didelė užuojauta moteriai netekusiai vyro!

Kiekvienas žmogus pats atsakingas už savo sprendimus ir savo likimą. Tik jis vienas težino kiek jis turi galių, kokiais resursais disponuoja, kokias klaidas ir valios veiksmus daro ir kaip turi strateguoti savo visą gyvenimo kelią. Be jo paties valios/noro/sankcijos/leidimo niekas negali priversti jį elgtis vienaip ar kitaip.

Gali privesti arklį prie upės, bet nepriversi jį gerti.

Tačiau jei kalbant apie šią konkrečią šeimyninę situaciją,

1. reikia gerai išsiaiškinti kaip konkrečiai moteris aukojosi savo namams ir vaikams.
Ir kam ji aukojosi visų pirma: namams, vaikams ar vyrui ?
Ar ta auka buvo reikalinga namiškiams ar jai pačiai realizuoti save?
Šeimose dažnai žmonės aukojasi ten, kur niekam jų auka nėra reikalinga, o ten kur realiai reikia jų pagalbos, tarnystės ir indėlio – ten būna tyla be atsako.

Jei žmogus išties aukojosi teisingu būdu, išties dėl kitų ir taip kaip reikėjo kitiems – jis niekada gyvenime apie tai net neužsimins, nes matys, kad tai buvo prasminga, reikalinga ir naudinga kitiems ir tik džiaugsis. Aukodamasis žmogus įdeda save į kitus žmones ir juos laiko savo kūno ir sielos dalimi.

Paprastai žmonės akcentuoja aukojimąsi tik todėl, kad jie tai darė dėl savęs ir negavo jokio atsako, įvertinimo, pripažinimo ar padėkos. Realiai tai nebuvo jokia auka, nes veiksmas buvo daromas dėl savęs, o vėliau tik pavadintas aukojimųsi norint pasiguosti arba išreikšti priekaištus dėl artimųjų nedėkingumo.

2. Kokie buvo santykiai su vyru? Kaip vyras žiūrėjo į žmoną ir šeimą? Kodėl konkrečiai mirė vyras?

3. Anksčiau vaikai dirbdavo nuo paauglystės visus darbus kartu su tėvais, padėjo auginti broliukus ir sesytes. Pagal gyvenimo logiką jie jau 18-20 metų turėjo būti sukūrę savo šeimas,  stovėti ant savo kojų ir turėti tiek resursų, kad galėtų padėti motinai.

Jei motina tikrai aukojosi vaikams, jei teisingai juos auklėjo – tai kur jos vaikais dabar? Kuo jie turėtų rūpintis – savimi ar mama, kuri liko našle?

Jei mirė tėvas – reiškia pradedant nuo vyriausio vaiko, arba pradedant nuo vyriausio sūnaus jis turėtų dėti į šalį mokslus ir perimti tėvo rolę namuose, eiti dirbti ir išlaikyti motiną.

O koks dar galėtų būti planas? Nesirūpinti vyru? Nesirūpinti vaikais? Nesirūpinti namais? Dirbti sau? Nekurti šeimos?

Yra geresnių pasiūlymų?

PAPILDYMAI IŠ DISKUSIJOS FEISBUKE

ATSAKAU [Vaikai studentai, bet moteris gal gali dar kazka dirbti ir duonai, Lietuvoje duonos ir maisto netruksta, kreipkites i socialines tarnybas- tokia realybe, teks save pazeminti, jei norite, kad vaikai baigtu mokslus nepertempe smegenu.]

1. Pagal iškeltą klausimą taip kaip jis skamba – moteris yra ant “lįsti į žemę“ ribos. Tai reiškia, kad ji yra kraštutinėje situacijoje, ji ir taip žemai iki nukritusi. O tokioje situacijoje yra vaikų, artimiausių žmonių pareiga viską dėti į šalį ir gelbėti motiną, o ne svetimų žmonių. 

Tik artimiausių žmonių pagalbos atveju motina gali būti išgelbėta nuo visiško pažeminimo ir energijos praradimo.

Tai nesulyginami dalykai – mokslai ir artimo žmogaus (psicihinė ir fizinė) sveikata bei gyvybė.

Jei artimas žmogus yra kraštutinėje situacijoje, IR JUO LABIAU JEI NEGAUNA ARTIMAUSIŲ ŽMONIŲ PAGABOS, T.Y. JEI JEI NUSISUKA – tai gali atvesti į jo paties sielos arba kūno mirtį. Tokioje situacijoje vaikų ir tik vaikų pareiga motiną gelbėti ir apie jokius mokslus čia kalba negali eiti kaip svarbesnį prioritetą už artimą kraštutinėje būsenoje. Tai būtų didžiausia vaikų bešridystė palikti motiną likimo valiai.

Aišku, jei tai geri, normalūs vaikai.

Jei situacijos esmė kita (o pranešime trūksta daugiau informacijos) – tuomet ir kalba atskira.

 

 Jei šeima neturi pinigų fiziniam arba PSICHOLOGINIAM išgyvenimui, jei yra kraštutinėje situacijoje – eiti dirbti ir gelbėti namus yra pirmoji pareiga, o ne mokintis (kas yra antroji). Tam ir yra skirtos vakarinės ir neakivaizdinės studijos.

Mokintis laikas ir pareiga yra KAI YRA LAISVŲ PINIGŲ arba nėga galimybės dirbti (pvz įmonėje nėra užsakymų, prastovos – tada idealus laikas darbuotojus varyti į kursus ir kvalifikacijos kėlimą). Jaunų žmonių mokslam reikalingi pinigai ir jeigu šeimoje pinigų/energijos nėra reiškai reikia ne knygas skaityti, o VEIKTI.

5. Motina yra po nelaimės – mirusio vyro, t.y. rimtoje psichologinėje duobėje. Be to ji yra pagyvenusi. Vien dėl šių 2 aplinkybių jai darbą susirasti ir dirbti daug sunkiau nei jauniems vaikams.

Fiziškai gelbėti žmonės ir drambliukus įkritusius į šulinį puolą šimtais, o iš psichologinės-dvasinės krizės retai kas nori, gali ir sugeba gelbėti, nes tai labai sunku, reikalauja didelių vidinių jėgų ir žinojimo.

Artimųjų tarpe pirmiausia reikalingas šiltas santykis ir pradžioj pačio rūpestingumo bei dėmesio davimas (paguoda ir pan) jau yra svarbus sprendimas. O fiziškai žmogus ir pats ras būdus išgyventi ir išssipręsti. Tačiau jei artimiausi žmonės nusigręžia – būtent tada prasideda kraujo indų, psichikos sutrikimai, alkholizmas, savižudybės ir ankstyvos mirtys. Ar gali būti kas nors skaudžiau, jei artimi žmonės negerbia, apleidžia?

Jei pasakytą į “žems sulįst“ – tai ne valgyti nori. Kai žmogus nori TIK valgyti – tokių klausimų nekelia. 

Reiškia situacija žymiai sudėtingesnė nei maisto klausimas. Reiškia žmogus ištiktas nelaimės ir nesupranta ką daryti su savimi, vaikais, visa situacija. Reiškia yra dar pinigų, santykių, turto valdymo rūpesčiai, o kartu ką daryti su visu gyvenimu toliau.

Kas gali būti su žmogum tokioje situacijoje atsidūrus nesunku įsivaizduoti. Ir tai tikrai ne maisto klausimas.

Visais laikais mirus kuriam nors iš tėvų jo rolę šeimoje perimdavo vyriausi vaikai.

PAPILDAU.
Jei motina TIKRAI buvo atsidavusi šeimai – tai dabar vaikai turi rūpintis mama, nes tai jų pareiga.
Jei vaikai nenori arba nesurūpina savo mama – tada klausimas kaip ji juos auklėjo?
Kitaip sakant logika paprasta: kokiu laipsniu ji rūpinosi jais – tokiu laipsniu dabar jie rūpinasi/gali pasirūpinti ja. Yra daugybė tokių istorijų aplink – tėvai augant vaikams realiai užsiima savimi, o tokių tėvų dabar – dauguma. Juk paskaičiuota kad per savaitę vaikams realiai skiria kelias – keliolika minučių gryno dėmesio, o visą likusį laikąužsiėmę savimi (darbo darbe motyvacija – irgi dėl savęs).
Todėl jei tai motina kuri tikrai aukojosi (t.y. teikė realią naudą) savo šeimai (jei tai nėra tik žodžiai, arba jos pačios įsivaizdavimai, kad aukojosi) – pirmiausia ji turėtu kreipti pagalbos į vaikus.O vaikų viena iš pareigų yra rūpintis tėvais kai jie prašo pagalbos, ir juo labiau jei jie pateko į bėdą. O motina PATEKO Į BĖDĄ.
O jei vaikai TIKRAI negali padėti jai – po to ieškoti būdų užsidirbti
Ir tik trečioj vietoj – kreiptis pagalbos į visuomenines institucijas.
Todėl klausime iškeltas sugretinimas yra NETEISINGAS. Ši istorija nėra argumentas. Moteris bet kuriuo atveju turėtų pirmiausia pasišvęsti ir rūpintis šeimą, o visuomeninė veikla (t.y. darbą už namų ribų yra jos tik antrinis prioritetas, po to, kai šeimos reikalai sutvarkyti.
Vyro atveju – jis pirmiausia turi dirbti visuomenei, kad išlaikyti šeimą, o ne atlikinėti žmonos pareigas.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s