Nekyla klausimas dėl gyvos patirties matymo/perdavimo vaikams. Klausimas KAIP padėti vaikui suvokti atsakomybės svarbą Jam Pačiam, konkrečiu atveju tai dukra, gyvenanti su mama. Auklėjimo procese dalyvauja abu tėvai, nors gyvena atskirai.

Atsakingumas diegiamas vaikui atsargiai duodant užduotis, kurių metu jis švelniai įtraukiamas į kolektyvinę rolę su žaismingais įpareigojimais. Pvz prašyti, kad vaikas rytais visus namiškius pažadintų ir panašiai. Reikia pagalvoti kas konkrečiai pas jus gali būti reikalinga, bet ne pirmo prioriteto ir šią funkciją deleguoti vaikui.

Pradžioje tai daryti nedideliais ir nereikšmingais įpareigojimais, o eigoje laipsniškai didinti ir sunkinti, kol bus aišku, kad atsakingumas pasiektas.

Tuo metu nereikia tikėtis, kad vaikas iškart taps atsakingu, todėl iš anksto, į priekį ir sąmoningai duoti pasitikėjimo kreditus. Jei vaikas nepajėgs iš pirmų kartų padaryti – kantriai kartoti prašymus, kol vaikas pradės progresuoti. Tačiau jei ilgainiui nieko nepavyks padaryti – greičiausiai jau per vėlu vaiką auklėti.

Apskritai ir iš tikrųjų vaikas auklėjamas maždaug iki 3 metų ir per tą laikotarpį jis aklai kopijuoja tėvus. Jei tėvai atsakingi – vaikas bus taip pat. Jei esminių savybių nepavyko įdiegti per 3 metus – toliau galima melstis arba kalbėtis su vaiku, šiuo atveju su mergaite, lyg su Anglijos karaliene, atsargiai iš tolo prašant, kad ji dar bent kosmetiškai patobulintų kai kurias savo savybes.

Jei vaikui virš 3 metų nebepavyks įdiegti atsakingumo – reiškia buvo šaukštai po pietų.
Bet bandyti galima ir verta. Tik labai atsargiai.

Paauglystės etape pagrindiniu tėvų prioritetu turi tapti ne vaiko auklėjimas, bet santykių su vaiku nepagadinimas visam likusiam gyvenimui.

Advertisements